Senovės Graikijoje, iš kurios kilo atletika, buvo vertinami ne tik atletų pasiekimai bet ir jų atliekamų veiksmų natūralumas bei grožis. Tokį natūralų grožį stengėmės įkūnyti „Žirmūnų maniežo“ architektūroje, tikėdami, kad graži architektūra gali padėti siekti aukštesnių sportinių rezultatų. Gana didelės apimties pastatas išskaidomas į du tūrius, kurių plastiški siluetai natūraliai įsilieja į Antakalnio kalvų foną, pabrėžia Žirmūnų gatvės linkį ir pagarbiai priartėja prie Tuskulėnų dvaro ansamblio. Išnaudojant natūralias Neries slėnio terasas pastatas nuleidžiamas 5 metrais žemiau Žirmūnų gatvės lygio, taip suformuojami du įėjimai: vienas iš gatvės, kitas – Neries upės pusėje iš pėsčiųjų ir dviračių tako. Tai leidžia pastatą patogiai naudoti kasdien bei renginių metu. Salių denginiai formuojami iš klijuoto medžio konstrukcijų naudojant joms būdingą tektoniką. Pagrindinę maniežo erdvę kuria statmenai salės kontūrui išdėstytos paspyrinės santvaros, o centre įrengtas švieslangis užpildo ją natūralia dienos šviesa. Treniruočių salės denginį laiko dvi pagrindinės sijos, kurios kartu ir atskiria skirtingų sektorių erdves. Pagrindinę maniežo ir treniruočių sales sujungia centrinis holas, kuriame suprojektuota priėmimo, parodų zona bei kavinė su terasa, atveriančia vaizdus į Neries upės slėnį ir Antakalnio kalvas.