Jau atrodė, kad Lukiškių aikštės sutvarkymo peripetijos baigiasi – tema išsemta ir visiems belieka priprasti prie naujo aikštės vaizdo. Tačiau kilusi nauja diskusijų banga apie galimus paminklo variantus sužadino senas mintis apie aikštės ir jos prieigų sutvarkymo galimybes. Prieš dešimtmetį vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse siūlėme aikštės erdvę formuoti reikšmingais pastatais (koncertų salė, muziejus) o memorialinę funkciją perkelti į Aukų gatvės erdve, priešais aikštę. Tarp šiuo metu vykstančios diskusijos pasisakymų galima rasti vertingų minčių ir pastebėjimų išreiškiančių visuomenės lūkesčius. Pavyzdžiui filosofas Krescencijus Stoškus gana tiksliai apibūdina kokio paminklo tikimasi : „Paminklas reikalauja pagarbos, surimtėjimo, susikaupimo, pasitempimo, nusilenkimo, kepurės nukėlimo, atsiklaupimo, meditavimo ar net ištisų ceremonialų atlikimo…. Tokioms funkcijoms atlikti reikalingi vertikalūs, tvirti ir ilgaamžiai, žmonių žvilgsnius ir jausmus į viršų, į aukštį, į dangų keliantys statiniai....Jei to nėra, nėra ir paminklo. “ Dvidešimties metų Lukiškių aikštės pertvarkymo sprendimų paieškos įrodė, kad tokio paminklo joje pastatyti neįmanoma - aukštas vertikalus paminklas uzurpuoja visos aikštės erdvę ir konkuruoja su bažnyčios bokštais o žemas ar horizontalus pradingsta didelėje erdvėje. Bet galbūt tokį paminklą galima būtų pastatyti priešais aikštę – Aukų gatvės ašyje? Tai tarsi galėtų būti ir obeliskas ir koplyčia ir aukuras viename.45 metrų aukščio objektas kartu su priešais plevėsuojančia vėliava įprasminų aikštę tačiau jos fiziškai negožtų. Paminklo viduje aukšta siaura erdvė su viršuje švytinčiu Vyčio kryžiumi simbolizuotų nenumaldomą tautos laisvės troškimą. Čia galima būtų bent akimirkai sustoti, pakelti akis į dangų, susikaupti ir pagalvoti apie laisvės kovotojų auką Tėvynei.